Kelionė į koučingo kalnus
Praeitą savaitę koučingo kelionėje pasiekiau metų tikslą – gavau Associate Certified Coach (ACC) akreditaciją iš International Coaching Federation (ICF) - didžiausios pasaulyje koučingo specialistus vienijančios organizacijos.
Jei tai būtų kalnų žygis Aukštuosiuose Tatruose, ši akimirka prilygtų nuėjimui iki trobelės kalnuose, kur galėčiau atsipusti, atsigaivinti ir apmąstyti nueitą bei priešakyje laukiantį kelią.
Pamačius, o juolab įėjus į trobelės vidų, pirmiausiai mane apima džiaugsmas. Juk pasiekiau suplanuotą tikslą. Tą akimirką dėmesys trumpam susitelkia į patį pasiekimą, kuriuo norisi dalintis su pakeleiviais, skatinusiais ir rėmusiais mano kelionę.
Kartu su džiaugsmu apima dėkingumas. Prisimenu įspūdingiausius vaizdus, prasmingus pokalbius su pakeleiviais, sutiktų žygeivių palaikančias šypsenas ar jų susikaupimą einant, kuris skatino eiti ir mane. Taip pat prisiminu patarimus ir rekomendacijas, kaip nueiti iki kalnų trobelės.
Po dėkingumo apninka liūdesys. Suprantu kad tokio pat ėjimo daugiau nebus. Prisimenu akimirkas, kur paskubėjau – o juk galėjau stabtelėti ir ilgėliau pasimėgauti įsimintinu vaizdu. Mintyse sutinku, kad vertėjo patikėti šį kelią jau nuėjusių žygeivių žodžiais, kad derėtų sulėtinti tempą ir pasimėgauti kiekviena kelio atkarpa.
Šioms emocijoms atslūgus, pasibeldžia smalsumas. Imu nekantrauti eiti link kitų tikslų, smagių akimirkų, prasmingų pokalbių, įspūdingų vaizdų.
Smalsumui stiprėjant, užgimsta tikėjimas, jog verta. Tikėjimas paskatina apsiauti kalnų batus, pasitaisyti kuprinę ir žengti žingsnius iki kitos kalnų trobelės. Pradėjęs eiti vis raginu save neskubėti pasiekti tikslo, o kuo daugiau mėgautis pačiu ėjimu.
Juk žinau, kad TIK ĖJIMAS kelionei suteikia prasmę.
Neskubėk.