Ar būtina laukti ribos?

Žinom, kad reikės daryti, bet vis tiek laukiam. Laukiam kažkokios ribos. Laukimo metu esame nerimo ir delsimo būsenoje. O kartkartėmis aplanko mintis, kad ta riba jau tuoj ateis. Bet mes ją vis nuvejame – dar ne dabar. Ir vis tiek nors akies krašteliu stebime save ir aplinką - o gal jau dabar? Jei pavyksta įkalbėti save, kad dar ne – atsidūstame tarsi su palengvėjimu. Tačiau nerimas niekur nedingsta. Jaučiame, kad neišvengiamų pokyčių laikas kažkada ateis.

Ta riba kiekvienam sava. Tai yra momentas, kai stiklinė prisipildo ir vanduo pradeda lietis per kraštus. Taip, kaip buvo, daugiau jau būti negali. Nelieka nieko kito, kaip judėti situaciją keičiančių veiksmų link.

Veiksmai gali būti įvairūs: savo ar komandos naudingo įpročio diegimas; sunkus pokalbis su komandos nariu ar vadovu; sprendimas dėl ilgai brandintų veiklos ar karjeros pokyčių ir panašiai.

Vietoj to, kad nuolat permąstytume ir vėl atidėtume atsakymų į nerimą keliančius klausimus paiešką, kviečiu atsakyti į šiuos klausimus: